Mano tėvai buvo vedę, kai aš gimiau. Jie išsiskyrė, kai man buvo šešeri. Turiu ketveriais metais jaunesnę seserį. Mano mama kėlėsi iš vietos į vietą nedideliame mieste, kuriame gyvenome. Prisimenu, kol sulaukiau 12 metų, jau buvau gyvenęs aštuoniais skirtingais adresais. Kiekvieną kartą keitėsi ir mokykla. Po skyrybų periodiškai leisdavau laiką su tėčiu. Prisimenu, kaip vaikystėje bandydavau sugalvoti, kaip elgtis, kad niekada nesukelčiau nepasitenkinimo nė vienam iš tėvų. Tai pradėjo mano visą gyvenimą trunkantį kitų pritarimo ir patvirtinimo siekimą, o galiausiai nulėmė, kokią moterį vedžiau ir kaip elgiausi kaip žmogus ir vyras. Tai taip pat paveikė mano karjerą ir bendrą psichinę sveikatą. Dabar tą suprantu.
Mane iš esmės užaugino mama. Buvo praėję ne daugiau kaip metai po skyrybų, kai mano tėtis išsikraustė toli. Po to aš jo beveik nemačiau. Manau, kad nuo aštuonerių iki 18 metų amžiaus jį mačiau gal keturis kartus. Mano mama antrą kartą ištekėjo, kai man buvo maždaug aštuoneri. Tai nebuvo gera patirtis ir baigėsi dar vienomis skyrybomis. Mano mama vėl ištekėjo, kai man buvo maždaug 12 metų. Už gero vaikino, bet nemanau, kad tai buvo labai svarbu, nes kauliukas jau buvo mestas. Nei jis, nei mano mama nebuvo geri mokytojai.
Auklėjimas be tėvo man padarė didžiulį poveikį. Žvelgiant atgal net keista, kad man dar neblogai pavyko. Mano pirmajai santuokai (mano pirmoji žmona mirė) ir tam, kaip auginau savo sūnus, didelės įtakos turėjo tai, kad savo paties vaikystės metais neturėjau vyriško modelio. Kai sutikau savo žmoną, man buvo 20 metų, o ji jau turėjo dvejų metų sūnų. Tuo pačiu metu vyko daug dalykų. Abu su žmona mokėmės koledže. Dirbau visu etatu, mokiausi skristi lėktuvais ir tarnavau Nacionalinėje gvardijoje. Tuo metu apie tai negalvojau, bet dabar matau, kad tada neturėjau jokio supratimo, kaip būti tėčiu. Spėju, laikiausi tokio požiūrio, kad turiu labai sunkiai dirbti, nustatyti ribas ir jas prižiūrėti, aprūpinti savo šeimą ir daryti viską, ką galiu, kad patikčiau žmonai.
Apie antrąjį mano mamos vyrą nėra,ką kalbėti - nebent tik pasakyti, kad bet koks jo poveikis man buvo neigiamas. Trečiasis jos vyras yra darbštus, patikimas ir doras žmogus. Manau, tai padėjo. Aš jį myliu ir bėgant metams mes tapome daug artimesni. Manau, laikau jį tėvu. Aš jį vadinu „tėčiu“ ir taip vadinu jį jau daug metų, bet kai vėlesniais metais daugiau buvau su savo biologiniu tėvu, buvo labai aišku, kad esame vieno kraujo. Mes turėjome daug bendrų asmenybės bruožų ir manierų. Bandžiau užmegzti su juo santykius ir suartėti su juo, bet jis nebuvo tam nusiteikęs. Buvo akivaizdu, kad net praėjus dešimtmečiams po skyrybų su mama, jis vis dar buvo labai įskaudintas.
Skyrybos ir persikraustymai man įkalė į galvą, kad suartėti su žmonėmis ir leisti jiems priartėti prie manęs būtų kvailystė. Ir dabar man sunku susidraugauti, leisti kam nors priartėti prie manęs - net mano naujajai žmonai. Aš stengiuosi, bet visada lieka nerimas dėl tokių dalykų kaip:
Kada jie išvyks? Kaip jie panaudos tai, ką apie mane žino, kad mane įskaudintų? Kada jie sužinos, kad aš nesu toks jau puikus žmogus ir norės mane palikti?
Tai paveikė ir mano karjerą. Mečiau daug puikių darbų, nes nerimavau, kad bet kurią akimirką jie sužinos, kad nesu pakankamai geras ir mane atleis. Arba padarysiu kokią nors klaidą, ir viskas baigsis.
Tai netgi privertė mane tyčia sabotuoti savo gyvenimą, nes aš nepatikau sau ir neįsivaizdavau, kaip galėčiau patikti kam nors kitam. Dabar, tiesą skant, jau taip nėra. Tik per Dievo malonę esu geras, rūpestingas, žmogus ir dar daugiau. Vis dėlto beveik kasdien man kyla sunkių minčių apie savo nepilnavertiškumą. Problemų kelia nerimas, kylantis atliekant bet kokią veiklą.
Vėliau gyvenime galėjau daugiau laiko praleisti su tėčiu, bet niekada nebuvome artimi. Niekada nesikalbėjau su tėvais apie tai, kodėl jie išsiskyrė, bet sužinojau, kad tėčiui skyrybos buvo staigmena, o mama man kartą pasakė, kad paliko jį, nes nemanė, kad jis bus geras tėtis. Aš nieko neatsakiau, bet manau, jūs matote, koks tai beprotiškas pareiškimas. Dėl to aš ant jos pykstu (čia švelniai tariant), nors niekada jai to nesakiau.
Galėčiau tęsti ir tęsti - medžiagos užtektų bent vienai knygai. Dabar suprantu, kaip mane paveikė tokie mano brendimo metai, bet iki 45-erių gyvenau tarsi savotišku autopilotu. Aš tiesiog veikiau, rinkausi ir reagavau, nežinodamas, kodėl tai darau, kodėl taip jaučiuosi ar kodėl taip galvoju. Dievas mane išmokė tiek daug dalykų per tuos metus nuo mano pirmosios žmonos mirties. Esu labai dėkingas už tą savimonę, kurią dabar turiu. Tai kasdienė kova, kad neleisčiau savo praeičiai nugalėti dabartį.